Ech.

Sveiki, mano blog‘o skaitytojai,

Štai aš ir vėl čia, su nauja tema ir gera nuotaika. Šį kartą apsieisiu be ilgų įžangų ir man gana įprastų nesąmonių. Nes žmogus, kuriuo bus paremtas šis įrašas, nemėgsta jų. O tam yra pagrindo, nes aš visada jų padedama nukrypstu nuo temos. Kaip dabar pavyzdžiui. Taigi trumpai ir aiškiai pereinu prie šio įrašo temos - Kodėl negali būti nieko šauniau, kaip turėti brolį/sesę?

Nes taip tiesiog yra. Tai prasmingai užpildyta vaikystė, jaunystė ir senatvė. Visas gyvenimas. Tai parama, draugystė, meilė ir juokas. Tai jausmas, kad jei tikrai viskas sugriūtų, liktų, kas tave užjaustų ir paremtų. Bet apie viską iš pradžių.

Viskas prasidėjo, kai aš beveik prieš 17 metų pasirodžiau ir sudrumsčiau savo brolio viengungišką ir vienturtišką gyvenimą. Sekėsi jam, kaip girdėjau iš aplinkinių, gerai. Buvo pirmas sūnus ir anūkas, visos teritorijos vadas. Žinia apie mano atėjimą jį kiek pritrenkė. O ko nebūtų pritrenkę? Naujas įkyrus bamblys, besikėsinantis į visus žaislus, dėmesį ir asmeninės erdvės privalumus, koks aš iš tiesų ir buvau, tikrai gąsdino.

 

Ką jau kalbėti apie visas mergaitiškas nesąmones, kurios lyg maras okupavo namus. Taigi dideliu džiaugsmu mano brolis nespinduliavo, o ir aš jo berniukiškus reikalus sutikau itin apatiškai. Matomai todėl, kad metų eigoje paaiškėjo, jog pastangos laimėti gaudynes ar „Need For Speed” lenktynėse pirmą vietą buvo bergždžios, nes aš buvau tiesiog beviltiška. Kai tuo tarpu jis mokėjo supinti kasą ir gana dailiai sukomponuoti mano lėlės rūbus, jei prireikdavo pagalbos. Visiška tobulybė!

Taigi ankstyva mūsų draugystė, o tiksliau tą laiką apibūdinantis žodis būtų „pažintis”, buvo itin konfliktiška.  Susibardavome, susimušdavome, tada su malonumu jį įskųsdavau, o tada vėl susimušdavome, nes už išdavystę, kaip žinia, sausas neprasprūsi. Taip po truputį bėgo metai, aš lioviausi jį nervuoti (iš maksimalaus nervavimo lygio pajudėjau žemyn link optimalaus lygio) ir reikalai ėmė taisytis. Jis tapo man žmogumi, kurį labiausiai branginu gyvenime ir be kurio neįsivaizduoju savojo. Ne vien todėl, kad jis yra vienintelis protingas žmogus šeimoje. Apart manęs, be abejo. Bet ir todėl, kad jis man yra pavyzdys ir autoritetas. Žmogus, kuris gali man pasakyti, kad suklydau ir pirštu parodyti į klaidas, pasakyti, ką darau ne taip ir ką pakeisti. Ir net nesvarbu, kad jis pats pamiršta tuos patarimus, o vėliau jų išsigina. Svarbu, kad jis man didžiausias mokytojas ir pavyzdys.

Iš jo išmokau itin šaunių dalykų, kuriais galiu pasipuikuoti. Štai galiu pasidžiaugti koviniais įgūdžiais, išugdytais pirmajame mano gyvenimo dešimtmetyje. Ir jie tikrai geresni nei daugelio merginų. Mūsų muštynės visada atrodydavo maždaug taip :

1. Aš iš neturėjimo ką veikti ar tiesiog durnumo, kas pasireikšdavo dažniau, išprovokuodavau savo brolį.

 

2. Mano Bro irgi įpusėjęs tik pirmą dešimtį, nepasižymėjo dabartine įžvalga ar protu, tad greitai pasiduodavo.

 

3. Net nereikia sakyti, kas valgydavo laimėtojo pusryčius, o kas pralaimėtojo vakarienę. Tai visada buvo žaidimai į vienus vartus. Atitinkamai atrodytų tik jei prieš armiją stovėtų vienas beginklis žmogus.

4. Gėdingai pralaimėdavau ir eidavau tuojau pat pasiskųsti. Pirmą minutę po to atrodydavau maždaug taip :

 

O mano brolis taip :

 

5. Tada dėl savaime suprantamų priežasčių būdavo pakartojamas 3. punktas.

6. Tada atrodydavau taip :

 

7. Tada suimdavau savo į rankas ir pasiruošdavau naujam išpuoliui.

 

8. Ir vėl pakildavau ant kojų su nauja jėga ir užsispyrimu.

 

 

Tada mano brolis mane dar išmokė daug ko apie gyvenimą ir pasaulį, apie gyvenimo tiesas ir esmes. Kiek Laiko kartu praleista žiūrint filmus, naršant internete ir žaidžiant įvairius žaidimus. Ir tai vieni šauniausių prisiminimų, kai sėdėdavau prie kompiuterio ekrano 4 valandas bežaidžiant „Vice City” ir niekaip neįvykdydavau užduoties, kai brolis grįždavo ir ją įvykdydavo per keletą minučių. Tuo pačiu praprusau anglų kalboje, kompiuterinių gebėjimų srityje ir laiko stūmime. Pastarojo prireikia itin dažnai.

 

Kartu lankėm keletą būrelių. Tiesa, į juos ėjau iš dalies dėl to, nes ten ėjo mano brolis, o aš laikiau jį šauniu, tad ėjau ir aš. Na, niekada to garsiai nesakiau. Tikėtina, kad į akis ir nepasakysiu. Taigi kartu ten eidavom, pasportuodavom, mums atsibosdavo, abu supykdydavom tėvus, nes „ir vėl nenusisėdim, neapsisprendžiam, negalim ramiai būti”. Ir tai buvo šaunu. Jei būtų reikus vienai eiti, po pirmos savaitės būčiau iškėlusi į viršų rankas ir tarusi : „GANA”.

 

Daug kartų buvo mano bandyta prisigretinti prie jo draugų. Visiškai susimoviau, nes socialiniais pasiekimais jis mane kaip ir visur kitur gerokai lenkė. Tikriausiai prie kiekvieno jo pažįstamo apsikvailinau. Na, bet nieko negaliu padaryti, jei prie nepažįstamų žmonių prarandu visą gudrumą. Tiesa, šią negalią irgi padėjo taisyti brolis. Ne daug pasistūmėjau, bet vis į pliusą.

 

Kadangi turiu baimę kalbėti su naujais dailiais vaikinais, visada vengiau didelių masių ir susibūrimų. Kas man spirdavo į sėdimąją ir išvarydavo pasižmonėti? Taip, mano brolis Saulius. Ir kiekvieną kartą, kai vyksta toks susiėjimas, jau bandau „nusiplauti”, kai prisimenu savo brolį ir galvoju : „kaip pasiteisinsiu ir kaip argumentuosiu. Paprasčiau jau bus sudalyvauti.”. Ir AČIŪ jam už tai. Nes kiekvienam reikia tokio žmogaus. Žmogaus, kuris pirštu badytų į klaidas ir verstų taisytis.

Taip pat jis padėjo man keistis ir tobulėti. Motyvavo, kai reikėjo ir spaudė, kai simuliavau. Tvirtai liepdavo susiimti silpnumo akimirką, kai susivyruodavau ir visada pasirūpindavo. Niekada nepamiršiu savo pirmojo važiavimo su snieglente ir kaip nekenčiau savo brolio, kad mane ant jos pastatė. Bet dėl ko aš ant jos užlipau? Nes tai daro mano brolis ir tai yra šaunu.

 

Bent taip galvojau iki akimirkos, kol sėdėjimas pradėjo teikti agoniją, o kalnai norą greičiau grįžti į saugią ir šiltą lovą. Bet buvo ir tikrai mielų prisiminimų. Pamenu, kai kartą patekau į avariją (per savo gimtadienį, dar viena vaikystės trauma), jis parvežė McDonald‘o maisto, kad mane pralinksmintų. Ir net parūpino Happy Meal su žaisliuku. Dar iki dabar jį kažkur turiu.

Kodėl aš dar dievinu savo brolį? Nes jis artimiausia kraujo giminė apart tėvų, o tai reiškia, kad fiziškai esame gana panašiai sudėti. Tas tikrai tiesa. Bet svarbiausias šio teiginio esmė - abu pakeliame tokį pat maisto kiekį. Juokas juokais, bet šiame dietų ir sveikos gyvensenos pasaulyje tikrai smagu turėti tokį asmenį šventėms ir įsimintinom datom. Abu žengiam koja kojon, nė vienas neatsilieka, abu žino močiutės skanėstus ir, kad jai žodžių junginys „ne, ačiū, jau prisivalgiau” negalioja.

 

Dar jis mano mylimiausias žmogus, nes mėgsta tą patį humorą kaip aš, o pats irgi ne iš kelmo spirtas, dažnai prijuokina. Dažnai iki ašarų ir visada pralinksmina, kai man liūdna. Taip pat sutampa muzikiniai, meno ir kino skoniai. Mes ir fiziškai panašūs. Tai lyg turėti savo antrą versiją. Tik išvaizdesnę, malonesnę ir tiesiog geresnę. Tai lyg Emilia.02. Pagal visą logiką aš turėčiau būti Saulius.02. Bet tada visa įžanginė kalba nebetinka.

 

Taigi reziumuojant - aš neįsivaizduoju savo gyvenimo be jo. Be paramos, prižiūrėjimo ir tos gražios draugystės, kuri mus sieja. Nes sunku užmegzti su kuo nors tokį artimą ryšį kaip su savo broliu/sese. Sunku rasti žmogų, kuriam tavo nasąmonės taptų įprastu dalyku, o užsispyrimą būtų lengva sutramdyti. Sunku, sakau iš patirties. Dėl to aš taip ir branginu šį ryšį. Nes Negali būti nieko geriau žmogui, kaip turėti tokį pat žmogeliuką. Aš.02. Aš savąjį turiu ir negaliu atsidžiaugti.

 

MYLIU TAVE, SAULIAU!!!

 

Rodyk draugams

Sveiki, mano blog‘o skaitytojai,

Pastaruoju matu man teko pakeisti daug dalykų. Nekalbu apie tokius dalykus kaip paltas (beje, naująjį tiesiog dievinu) ar skaniąją arbatą, kurią gėriau ištisus metus, o staiga nutraukė jos gamybą. Niekšai. Ne, kalbu apie rimtus ir esminius pasikeitimus. Pasikeitimus, kurie nėra malonūs ir džiuginantys. Visų pirma, teko pakeisti gyvenamą vietą. Tai raiškia apdainuoto ir išsvajoto Kauno palikimą. Širdis plyšo, bet žinojau, kad ankščiau ar vėliau tai būtų įvykę. Suvokiu, kad baigus „Varpo” gimnaziją, o po to VDU, manęs išskiestom rankom lauktų tik tai neaiški ir miglota ateitis. Tai dar vadinama „Lietuvos darbo birža”. Taigi, sugebėjau susitaikyti su netektimi. Tada teko atsisveikinti su savo kambariu , namais, šeima, parduotuvės „Šilas” siena, kurią kasnakt matydavau pro langą. Net jos pasiilgsiu, dievaži.  Taip pat su draugais, svajonėm, nusistovėjusiomis nuostatomis ir mintimis. Iš pradžių tikrai nesuvokiau, kad išvažiuoju su visam. Kad grįšiu į Kauną tik atostogom kartą į metus. Nesuvokiau to. O gal tiesiog nenorėjau. Suvokimas aplankė visai neseniai, kai gavau laišką nuo savo geros draugės Anelės. Laiške buvo viena dalis, kuri ir privertė susimąstyti. Anelė prisiminė mūsų vieną pokalbį, kuris įvyko seniai seniai. Prieš metus ar daugiau. Kalba sukosi apie garsią asmenybę ir mūsų nuomones apie ją. Pokalbis neįspūdingas ir nestebuklingas. Tiesiog prisiminimas. Bet daugiau retai kada pasikartosiantis. Būtent tai ir suvokiau. Daugiau nebebus progų spontaniškai sugalvojus susitikti su draugais. Nes gyvenu daugiau nei per 2000km nuo jų. Bet ne tai skaudžiausia ir ne dėl to ant savęs pykstu. Pykstu, nes prieš išvažiuojant tiek daug nepadariau, nors norėjau. Tiek daug liko nepasakyta ir nepadaryta. Tiek praleistų progų ir laimės akimirkų. Tiek daug sulaikytų apkabinimų ir švelnių žodžių. Per daug liko nepadaryta. Vis tie prakeikti atidėliojimai. O juk atidėlioti šiam pasaulyje negalima nieko.

Taigi, ką aš norėjau ta mazochistine kalba pasakyti. Reikia gyventi čia ir dabar. Nes daugiau tokių progų gali nepasitaikyti. Reikia daryti tai, ką nori daryti, nes akimirka prabėga per greitai. Kiek klaidų manų padaryta. Kiek svajonių neišpildyta. Ir kodėl? Dėl principų. Dėl savikontrolės. Dėl įspūdžio, kurį galiu sukelti aplinkiniams. Ach, kodėl niekas manęs tada nepaprotino, kad gyvenimas per trumpas stabdyti ir mindžikuoti. Dabar pati tai suvokiau. Suvokiu, nes noriu tiek visko padaryti, o negaliu. Nebėra galimybių, nes akimirka jau prabėgo ir atėjo nauja. Ji surišta su kita, ta praėjusiąja. Ne laiko atžvilgiu, o apčiuopiamu. Ką padarei vienoje akimirkoje, prisiminsi kitoje. Jausi jos padarinius. Na, aš jaučiu manuosius. Graužiuosi ir pykstu. Todėl suvokiu, kaip svarbu gyventi dabar. Nes viena iš pagrindinių gyvenimo taisyklių yra tokia - Dabar arba Niekada.

Ech, filosofiniai apmąstymai. Maloniai skamba, bet praktikoje retai pritaikomi. Būtent taip dingtelėjo man neseniai, valgant valgykloje. Vidinis aš spardė išorinį ir postringavo :

• - Dabar apsižvalgysi po valgyklą ir, jei ko nors užsinorėsi, žinoma, kad realaus, prietranka tu, tada atsistosi ir tai padarysi.

„Jokių problemų, neturėtų būti sunku.” Protingi žmonės sako, kad būtent taip ir prasideda blogos idėjos. Na, aš jais pradedu tikėti. Taigi, net nepabaigus minties, pro duris įžingsniuoja mano svajonių princas. Ne pirmas kartas, kai jį matau. Greičiau septyniasdešimt pirmas. Niekada nedrįsau jo užkalbinti ar net prieiti. Suknisti kompleksai. Bet dabar privalėjau tai padaryti dėl idėjos. Dabar arba niekada. Nes einant iš valgyklos aš galiu nukristi nuo laipų ar vėl išvažiuoti ir daugiau nebebus progų. Pirmyn. Ech,  „pirmyn”. Išties šmaikštu, Emilija. Mano startą buvo galima lyginti su suluošinto elnio šliaužimu, bet tik ne su energingu žodžiu „pirmyn”. Na, kad ir kaip ten bebūtų, atsistoju į eilę už jo. Užuodžiu skanius kvepalus ir tvinksėjimas smilkiniuose pasiekia maksimumą. Delnai prakaituoja, prisiekiu, dar trys sekundės už jo tylint ir mane būtų ištikęs mikroinfarktas. BET. Emilija labai mėgsta pastatyti save į napatogias situacijas, tad išpyškinau kažkokią nesąmonę. Tada persimetėme keliais žodžiais ir prisistatome. Labai tiktų graži pabaiga, kad mes gyvenome ilgai ir laimingai. Nieko panašaus neįvyko. Man besižiojant sakyti dar kažką, princas, palikdamas kvepalų kvapą paskui save, nuėjo valgyti ir aš likau it musę kandusi. Vienpusė simpatija. Žavinga. Taigi, pagal tai, kaip įprasta, turėčiau prakeikti savo apmąstymus ir visas tas nesąmones. Na jau ne. Dėl to, kad elgiausi, kaip norėjau,  pamačiau, kad jo nedominu. Vietoj akimirkos šuoliavimo pro mane stebėjimo, galėčiau kažką veikti. Na, ne visiškai taip mąsčiau. Norėjau palikti įvykius taip, kaip yra. Mano draugė Ugnė spyrė man į sėdimąją ir liepė susiimti ir jį užkariauti. Taigi vietoj to, kad toliau švaistyčiau laiką įprastam stebėjimui, pereinu į vekiančiąją poziją. Nes jei nepereisiu dabar, tai taip ir liks viskas.

 

 Emilia Skruhp.

Rodyk draugams

Dar kartą sveiki, mano blog’o skaitytojai,

šį kartą nesistengsiu palikti Jus, sėdinčius su šypsena veiduose, priešais savo kompiuterių ekranus. Vilsiuosi palikti kiek įdomesnio pobūdžio įspūdį. Pasistengsiu įpūsti Jums šiek tiek gyvenimo džiaugsmo. Graži mintis kilo vieną eilinę sekmadienio popietę. Na, kadangi kilo idėja, popietė jau nebebuvo eilinė. Sėdėjau savo kambaryje ir gėriau skanią vanilinę arbatą. Už lango smarkiai lijo ir pūtė vėjas. Laikas kaip ir kiekvieną sekmadienį slinko lėtai ir maloniai. Būtent taip, kaip mėgstu aš. Tada nereikia skubėti, isterikuoti. Tada tiesiog reikia sėdėti, truputį, bet nelabai intensyviai galvoti ir tiesiog mėgautis akimirka. Būtent dėl šios priežasties aš dievinu lietų. Tada sustoja laikas, sulėtėja gyvenimo tempas. Brolis sako, kad mėgstu tokį orą, nes tai kažkokiu nesuvokiamu būdu susiję su vampyrų manija. Ne, tikrai ne. Jaronimo Miliaus naklausiau, neklausau, neklausysiu ir jo garbėja tikrai nebūsiu. Taigi, gėdingos priežastys atkrenta. Lieka tik dar keistesnės ir nesuprantamesnės. Na, kad ir kaip ten bebūtų, prisigėrus arbatos ir peržengus pernelyg aktyvaus mąstymo ribą, nusprendžiau, kad metas pasidžiaugti lietumi tiesioginiu būdu. Kitaip tariant, nusprendžiau eiti pasivaikščioti. Susiradau batus, kurių negaila, turiu omenyje pačius patogiausius ir mieliausius, tada dar pasiėmiau skėtį ir išėjau į lauką. Taip smagiai jau seniai nevaikščiojau. Buvo taip ramu ir gera. Visai nesivaržydama atsisakiau sausų kojų privilegijos ir maknojau per balas, jaučiau veidu varvančius lašus ir nuo lietaus drėgnus plaukus. Tik tada mane persmelkė nemalonus jausmas. Aš pasigedau kai ko gatvėje. Aš pasigedau Jūsų. Aš pasigedau žmonių.

Ech, žmonės. Patys nesuprantamiausi, bet kartu ir patys žaviausi kūriniai pasaulyje. Jei vertintųme visus kartu kaip cheminius elementus, pastebėtume du bendrus bruožus : gerai reaguoja su kitos lyties atstovais arba to pačios, nebūkime seksistai, tačiau tiesiog tragiškai reaguoja su pinigais. Taigi, tą sekmadienio popietę aš susimąsčiau apie Jus ir kitus žmones. Kur esat ir ką veikiate? Atsakymus pati sugalvojau greitai. Jūs ruošiatės pirmadieniui, mokotės, dirbat, gailit batų, sėdite prie kompiuterio ar televizoriaus, pergyvenate dėl artėjančio kontrolinio/kolio/ataskaitų ir t.t. Visa tai supranatama ir pateisinama. Jūs esate užimti ir neturite laiko. Bet negi nerastųmėte keletos minučių atsipailaiduoti ir pakvailioti? Pamiršti slegiančius vargus ir rūpesčius. Juk reikia mokėti užsimiršti. Gyventi šia akimirka. Net nesirūpinti, kad ji pasibaigs. Tiesiog gyventi. Čia ir dabar. Na, o tariant eiliuotais Emilios Skruhp žodžiais :

 

Prašau Tavęs, žmogau,

Išmok gyventi po truputį,

Nustumki savąjį ego į šalį

Ir pradėk mąstyti apie save, kaip apie debesį lenguvutį.

 

Sustokime mes lyjant girioje kartu

Ir pasidžiaukime lėtai slenkančiu laiku.

Kaip broliai numeta purvinus lapus,

Numesime ir mes savus vargus.

 

Ir pasirodys toks neapsakomas lengvumas,

Stebuklingas kaip linksmos kvailystės saldumas.

Toli paliktos tysos mūsų pačių nukaltos grandinės.

Sunkios ir ilgos, bet dabar jau jos mums nebereikalingos.

 

Stebėsime mes tada pievų laukus,

Rudenį pavirtusius į kraujo klanus.

Ir staiga dangus susprogęs,

Papasakos mums, ką jis per vasarą prikvailiojęs.

 

Tu jam paplosi,

Aš savo galvą pakinkuosiu,

Galiausiai kartu iš jo pasijuoksim,

O tada jam savo rūpesčius padovanosim.

 

Kaip būtų smagu su Tavimi tai padaryti.

Kvailioti ir rimtų bepročių neklausyti.

Tad prašau Tavęs, žmogau,

Išmok gyventi po truputį!

 

Nes man jau atsibodo vienai kvailioti!

 

Emilia Skruhp.

Rodyk draugams

Sveiki, visi skaitantys mano blog’ą,

Ar kada esate susimąste, kaip sunku yra parašyti įdomų tekstą? Tekstą, kuris prikaustytų Jūsų dėmesį daugiau nei tris minutes, o jį baigus skaityti, vis dar galvotumėte apie jo turinį. Aš esu apie tai susimąsčiusi keletą kartų, o ypač šiandien, nes norėjau, kad mano pirmasis įrašas būtų linksmas, įdomus ir paliktų žmones, sėdinčius priešais savo kompiuterį, su šypsena. Juk pirmasis įspūdis visada pats svarbiausias. Taigi, po trijų puodelių arbatos ir keletos petraukų facebook’e, priėjau prie tokios išvados, kad būtų patartina rašyti apie tai, ką nuoširdžiai ir karštai myli. O ką aš myliu taip stipriai, o svarbiausia, apie ką iš tokių žmonių ar dalykų aš norėčiau rašyti? Atsakymas buvo paprastas ir bekompromisiškas - apie savo gimtąjį miestą Kauną.

Ech, Kaunas. Tai žodis, kuris ištirpsta ant liežuvio galo ir palieka saldų vanilės (arba šokolado, irisų, guminukų ar kitokių saldumynų, priklausomai nuo to, kokius saldainius mėgstate) skonį. Esu beveik įsitikinusi, jog niekas, apart kauniečių, o tarp tų irgi atsiras išprotėjusių, nuoširdžiai nesupras šio teiginio. Klaipėdiečiai tikrai nesupras, juk jie turi jūrą, šiauliečiai išjuoks, nes panašūs panašių nemėgsta, o vilniečiai nieko nesakys. Juk anot vilniečių, nėra tokio miesto kaip “Kaunas”. Yra tik “Kowno”. Keistuoliai, dievaži. Aš asmeniškai suprantu visus šiuos žmones ir kodėl jie nemėgsta ar nevertina mano gimtojo miesto. Kaunas yra senas, apšiukšlintas ir apgriuvęs miestas. Bet juk ne apie tai aš kalbu ir mąstau, prisiminus Kauną. Štai ką aš, Emilia Skruhp, būdama blaivaus proto, galvoju apie šį rojaus priemiestį:

 

Aš myliu Kauno kiekvieną rajoną ir kampą,

Centrinę gatvę ir net, krantinėje esančią, riedlenčių rampą.

Ten mano mažom kojytėm prieš daugelį metų Ąžuolynas ištyrinėtas,

Ten likusi mano vaikystė ir vaikinas, vardu Titas (tik simpatija).

Kaune patyriau pirmą meilę ir laimę,

Ten pirmą kartą pakliuvau į rimtą nelaimę.

Pasiilgau Kauno ramumo ir tempo,

Kai stebėdavom tekančią Nemuno vagą nuo žėrinčio kranto.

Pasigendu mokyklos ir draugų,

O labiausiai, žinoma, savo gimtųjų namų.

Myliu šį miestą, kaip tik galiu,

Nes nieko kito sugalvoti negaliu.

 

Pasiilgau soboro ir Laisvės alėjos,

Nes ten visos panos sklando kaip fėjos.

Vaikinai ten gražūs ir stiprūs,

Rodosi, jog iš savęs jie jau taurūs.

Čia pensininkai pikti ir prikimę,

Kaip žvejai krantinėje, nes ten žuvys jau visą amžių nekibę.

Vaikai kaip ir vietiniai chuliganai, lyg nuo grandinės nutrūkę,

Nežino etiketo ir neaišku, ko šie apsirūkę.

Merginos dailios ir visos figūroj,

Nieko keisto, nes visos dirba modelių agentūroj.

Vaikinai mūsų, marių klajūnai,

Greitai bus jau svetimus sirgalius prikūlę.

 

Pasiilgau aš nudremžto amfiteatro,

Kur sėdi jaunimas ligi 10 vakaro (tada pradeda rodyti daktarą Hausą),

Taip pat vasarų ir Pažaislio,

O prie jų ir vietinių nuotykių žaismo.

Nušniaukštos gatvės, perėjos ir alėjos,

Kur jūsų grožis, pavogtas laiko?

Gal jis nuskendo Nemune?

O gal Perkūno alėjos duobių gelmėje?

 

Kad ir kaip ten bebūtų,

Kaunas niekaip nepražūtų.

Juk ten žmones ištvermingi, nors nelabai jie jau ir laimingi.

Meile gražia aš Kaunui degu

Ir nieko padaryt su savim negaliu.

 

Koks visgi nuostabus miestas, tas Kaunas yra.

 

Emilia Skruhp.

Rodyk draugams